|
Kas matė Globalią Lietuvą? Sklinda gandas, kad ši įstabi būtybė kažkur yra. Kažkur yra, ne Lietuvoje. Kažkas ją ten kažkur matė, – ten, anapus Lietuvos.
Ir dar pasakojama, kad Globali Lietuva yra labai simpatiška būtybė, labai guvi ir labai graži, ir kalba įvairiomis kalbomis. Ir dar išdidžiai priduriama: Globali Lietuva gyvena visur. Nors pasiusk – tikrai visur.
Ir štai koks pasiutimas: gyvena Globali Lietuva daug sočiau negu pati Lietuva. O, kaip puiku! Koks džiaugsmas, kad yra tokia kita Lietuva.
Kurioje lietuviui geriau. Daug geriau. Ak, nepavydime, didžiuojamės. Tikras pasididžiavimas suima, surakina.
Nes juk aišku, kad lietuvis mėgsta sočiau pagyventi. Visiems nepavyksta, tad jeigu nepasisekė man, tai nors kuriam kitam lietuviui pavyks.
Et, malonumas, ne gyvenimas. Globalioje Lietuvoje.
Žodžiu, Lietuvoje gal ir nekas, bet štai anapus, Globalioje...
Kaip gaila, kad esame pražuvėliai savo Lietuvėlėje.
Su Globalia Lietuva verta susipažinti. Su turtingesniu verta, net reikia draugauti, tai naudinga.
Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė:
– Pakaks, broliai, verkšlenti ir klejoti. Baikit.
O tada ėmė mokyti mus ir astronomas Šmukštaras. Sako: žmogaus laimė remiasi ne pinigais, ne partijomis ir net ne Europos parama. O jau tuo labiau ne Globalia Lietuva.
Lietuvio laimė remiasi jo gebėjimu juoktis. Kaip lazda remiasi mūsų laimė. Mūsų juoku remiasi.
Pasijuokti iš savo ydų — šventas reikalas. Pasijuokti iš savęs, lietuvio, savo brolio, laukiančio lengvos Globalios sėkmės.
Tai — šventas reikalas.
Ir dar dyvai: pasijuokti iš savęs mokame net per rinkimus.
Pasijuokti iš savęs, einančių į rinkimus kaip į stebuklų fabriką — šventas dalykas.
Šių metų Lietuvos karikartūristų rinktinė „Rinkis čia“– jų juokas iš politikos, mūsų juokas iš mistinio politinio kalendoriaus.
Arvydas Juozaitis
|
